Tokia fantastika, viskas įskaičiuota- t.y.visi penki jutimo organai gavo peno iš šios kelionės.Vaizdai, kvapai,skonis, garsai,raumenys ir t.t...
Visų pirma apie vadovę. Labai nuoširdžiai ir atvirai sakau, kad į kitą kelionę vykčiau tik su ja. Labai puiki vadovė, organizatorė, vedlė, pagalbininkė.Kelionės pradžioje labai aiškiai davė suprasti, kad jos grupėje sausas įstatymas tol, kol nepereisim perėjos. Bet matyt ir grupė superinė bei susiklausiusi buvo-niekam net nekilo noras kažką vartoti.Tiesa, poto daug kam patiko vietinis alus...Toliau- su vadove labai saugu: kas vakarą kiekvienam matavo deguonies įsotinimą kraujuje, bendravo,kad galėtų suprasti mūsų būklę, juk aukštumų liga gręsia kiekvienam...Be to- aklimatizaciniai žygiai organizuoti puikiai, juk svarbu tokiame aukštyje neskubėti, pabūti kuo ilgiau užkilus, o po to leistis miegoti žemiau.Gal kokia viena kita diena ir išsitempė kelionės trukmė, bet nuo to tikrai neprailgo ir jautėmės saugūs.Mačiau, kaip kitos grupės forsuoja ėjimą ir pagalvojau- kas darosi su jų smegenimis ir plaučiais...Labai puiku, kad mūsų vadovė leido eiti kiekvienam savo tempu, neforsuodama, negindama mūsų, vis palaukdama..Visose situacijose išliko rami,patikima, o to mums kaip tik to visiems ir reikėjo.Jokio chaoso ir blaškymosi.
Labai gaila, kad lietuvaičiai neatrado dar šios kelionės.Gal finansai,gal nežinia,gal visi įsivaizduoja šitą trekingą kaip iš kino filmų apie Everestą, kur kas antras pasmerktas myriop...Galiu pasakyti, kad raumenų nei vieną dieną neskaudėjo, o, įlindusi į miegmaišį vakare,jau ilgėdavausi žygio..
Tiesa, šiek tiek treniruotam vis gi reikėtų būti, nors viena ką supratau toje kelionėje- svarbu link tikslo eiti savo ritmu,klausyti savo kvėpavimo, savo organizmo, savo širdies plakimo, nesidairant į kitus,tada tikrai niekada nepritrūksi kvapo..Čia kaip ir gyvenime...
Labai smagu buvo jausti savo pokyčius kylant į kalnus. Buvo ir lengvos smegenų edemos požymiai, bet gėriau vaistus( čia jau pati pasiskyriau sau,nes labai daug domėjausi aukštumine liga ir žinojau visus jos simptomus).Besileidžiant žemyn užklupo nežmoniškas galvos skausmas.Bendrakeleiviai buvo labai pastabūs ir paslaugūs, taigi vadovė padėjo kelis šimtus metrų užbaigti trasą.
Labai įdomu buvo išeiti iš komforto zonos- visai ne taip ir blogai tie kitokie tualetai, dušai, o buvo dienų, kai net ir nesimaudėm ir visos moterys sėdėjom vakarienėse su kepurėmis...Nors galiu pasakyti, kad atrinktos lodžijos buvo puikios, švarios,saugios, kur skanus maistas ir netgi daug kur buvo tualetai kambariuose..
Iki šiol galvoj skamba Om mani padme hum- ją išgirdome Katmandu kavinėse ir nuolat lydėjo mus visuose kaimeliuose.Nešikų švilpaujama Resham Firiri- populiariausia nepaliečių daina- pakeldavo kasdien mūsų dvasią.
Įsimylėjau ir aš Nepalą - kalnus, žmones. Kaip ir Indiją. Ten jaučiuosi kaip namie.Dukrai kelionė irgi buvo pati įspūdingiausia iš visų turėtų.
Abi nusprendėm grįžti kažkada- juk tiek daug maršrutų kalnuose. O Himalajai išties- neapsakomi, nepakartojami,neužmirštami,tiesiog stovi, žiūri ir protu nesuvoki, kad tai Jie...Dabar suprantu ir alpinistus, kodėl taip traukia juos tos viršūnės, net jei ir žino, kad daugelis gyvų iš jų ir negrįžta..
Didžiausią įspūdį paliko, kaip ir galima atspėti, Himalajai (kuo aukščiau esi, tuo įspūdingiau), bei galimybė iš arčiau pažinti autentišką budistinę kultūrą. Žygis link Tilicho ežero, Mustango karalystė, seni vienuolynai, kaimeliai. Ir visą laiką - Annapurnos panorama.
Visos nakvynės vietos tiko kuo puikiausiai. Nesu išlepęs ir per didelio komforto neieškau. Netgi atvirkščiai.
Keliautojams patarčiau būti pasiruošus nelengvam žygiui, gyvenimui miesto ir civilizacijos žmogui kiek neįprastomis sąlygomis. Bet būtent tai ir padeda išsaugoti autentiką, nesukuria dirbtinės, nuo vietinės aplinkos ryškiai besiskiriančios terpės.