Laukiniai Vakarai Kinijoje. Šilko keliu palei Didžiąją kinų sieną, budistinius grotus ir gamtos fantazijas su Avataro kalnais16d.

Iš Vilniaus oro uosto per vieną iš Europos miestų skrendate į Kinijos Šensi provincijos sostinę – Sianą.

Lėktuvas nusileido pačiame Kinijos civilizacijos lopšyje – Siane, ankstesniais amžiais vadintame Čanganu. Būtent čia yra Šilko kelio ištakos. Per šią garsiausią Azijos prekybos trasą Rytų ir Vakarų pasauliai mainėsi gėrybėmis, nešė kultūras, didino savo įtaką svetimose žemėse. Buvusi Padangių imperijos sostinė Sianas per praeitą šimtmetį patyrė didžiules transformacijas ir virto šiuolaikišku megapoliu. Šiandien tai svarbus tranzito miestas, nuo kurio geležinkelis šakojasi į skirtingus vakarų Kinijos regionus. Jūs iš Siano moderniu greituoju traukiniu vyksite į vieną didžiausių Gansu provincijos miestų – Tianšui. Daugiau nei 400 kilometrų kelio, vos pora valandų, ir Jūs jau – Kinijos šiaurės vakaruose.

Pradedate įkvepiančią kelionę per tūkstantmečius! Įsikūrę viešbutyje Tianšui mieste, autobusu važiuosite į Maidžišaną – vieną iš keturių galingiausių budistinių grotų „Vidurio valstybėje“ (būtent tai reiškia Kinijos pavadinimas Zhongguo). Tarytum šilko bangų kalnų supamame Maidžišano gūbryje pirmosios budistinių personažų buveinės ar meditacijų celės galėjo būti išskaptuotos tarp IV ir V amžių. Ilgainiui jis prisipildė per 7000 skulptūrų, o rausvas smiltainio sienas ir išskobtų salių skliautus padengė nuostabūs piešiniai.

Vietinis gidas Jums padės iš Maidžišane iškilusių ir pūpsančių dievybių, Dharmos mokytojų ar bodisatvų mimikų, gestų, ženklų kūnuose „išskaityti“ jų vardus bei istorijas. Tarp laike sustingusių dvasinių veikėjų atpažinsite Anandą, Amitabą, Guanyin (Avalokitešvarą) bei kitus budas ir nušvitusiuosius. O aukščiau visų iškilęs –  pritrenkiantį šventą įspūdį paliekantis didysis Buda, kurio aukštis – beveik 16 metrų.

Laiko stichijos gludino ir retino skulptūras, kai kurios jų apskilusios, nudilusios. Dalis sienų piešinių dar išlaikę originalų „grimą“, kiti – beveik visai nublukę. Bet amžių išbandymai didžiulėje uoloje iškilusiems budoms suteikia dar daugiau būties paslapties. Ją pajusite vos atvykę į kalnuotąsias Maidžišano apylinkes. Ši didinga kalva, kurios „fasadą“ dabar išraižiusios ir laiptelių su turėklais linijos, iš tolo atrodo kaip milžiniška geometrijos figūra.

Vyksite ir į didžiulę Fusi (Renzongo) šventyklą. Ji skirta mitiniam imperatoriui, kinų protėviui Fuxi, dar žinomam kaip Paoxi. Svarbiausias jo nuopelnas, anot legendų, – ateities kartoms palikta „Permainų knyga“, kiniškai Y-Jing. Tai neabejotinai vienas reikšmingiausių mokslinių kosmologijos veikalų per visą žmonijos istoriją, sudėtingomis schemomis padedantis suvokti, kaip veikia visata ir gamta, kaip keičiasi jos būsenos ir ciklai. Šios žinios išsikristalizavo iš daoizmo – seniausios kinų pasaulio suvokimo sistemos, kuri, galima laikyti, buvo drakono civilizacijos pagrindas ir padėjo plėtotis tokiems mokslams bei sritims kaip tradicinė kinų medicina, taiči, astrologija... Įdomu ir tai, kad Kinijoje ir čanbudizmas formavosi veikiamas kosmologinės dao filosofijos.

Smilkalais apsigobusi, senuosius kinų pasaulėjautos įvaizdžius ir tradicinės architektūros struktūrą išlaikiusi, mažai nuo XV amžiaus pasikeitusi Fusi šventykla skatina atitolti nuo kasdienybės niekų ir leidžia pajusti subtilius rytietiškos egzistencijos virpesius. Tik neskubėkite apsikrauti įspūdžių ir informacijos kalnais. Juk dar tik pirma kelionės po vakarų Kinijos laikus ir stulbinančius kraštovaizdžius diena. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Važiuosite į traukinių stotį greitajam reisui į Gansu provincijos sostinę Landžou, įsikūrusią už maždaug 300 kilometrų. Po pusantros valandos kelionės pateksite į tarp kalvų įsispraudusį, Geltonosios upės dalijamą savitą urbanistinį peizažą. Švelnius įspūdžių kalnelius žada ne tik padidėjęs aukštis virš jūros lygio: Tianšui įsikūręs 1100 metrų aukštyje, o Landžou – dar 400 metrų aukščiau. Pastebėsite, kad miestą ryškina gelsvas ir rusvas Gaolano kalnų ir antros pagal dydį Kinijoje bei jos aneksuotų regionų upės – Huanghės tonai. Ši dumblėta, srauni, vietomis – ypač nirši ir pašėlusi, molio atspalvio gysla prasideda Tibeto kalnyne, Činghajaus provincijoje, ir teka 4700 kilometrų iki pat Šandongo Kinijos rytuose.

Landžou į dvi puses skirianti Geltonoji upė per amžius formavo jo savitą charakterį. Tad sukūrėme tokią programą, kad buvusio šiaurinio Šilko kelio miesto kultūrą galėtumėte pajusti nuo Huanghės vandenų. Pradėsite ekskursiją ir pamatysite mūsų lygumoms nebūdingą išraiškingą Landžou siluetą: tarp korėtų budistinių šventyklų ir pagodų, mečečių minaretų ir žalių ar rusvų kalvų dabar tankėja stiklinių ir betoninių daugiaaukščių „giraitės“.  Stabtelėsite prie garsių statinių, kurie charakteringą Landžou siluetą išskiria iš kitų Kinijos miestų. Štai pamatysite pirmą virš Geltonosios upės prieš daugiau nei šimtą metų nutiestą tiltą. Sustosite prie moderniais laikais sukurto Landžou miesto ir Huanghės simbolio – dailios, didžiulės – 6 metrų ilgio, 2,6 metrų aukščio – granitinės Geltonosios upės Motinos skulptūros, vaizduojančios rytietiškų bruožų moterį ir kūdikį.

Pateksite į šiltą budistinės estetikos glėbį. Sustosite šiauriniame Huanghės krante prie Baltosios pagodos kalvos – Baitašanio. Jei norėsite pamiklinti kojas, galėsite į žavingą viršūnę lipti – pro senus medžius pamažu atsiveriantys miesto panoramos fragmentai verti laikino nuovargio. Bus ir galimybė užsikelti keltuvu (už papildomą mokestį). Viršuje pasitiks Kiniją užkariavusių mongolų Juanių dinastijos metą menanti šventykla. Kadaise ji čia buvo pastatyta Tibeto budizmo vienuolio, kuris keliavo į Mongoliją, bet mirė Landžou, taip ir nespėjęs susitikti su Čingischanu, garbei. Juk istorija riša ir perpina kaimyninius kraštus. Išskirtinė proga Jums po truputį nerti į Padangių imperijos ir kitų į  ją praeityje įsiliejusių tautų užkulisius.

Šios dienos pažintinį turą baigsite viešnage Gansu provincijos muziejuje. Archeologiniai radiniai leis Jums pasisemti turtingos ir smarkiai permainingos Gansu, kaip atskiro regiono, istorijos. Iš arti išvysite šio muziejaus, kartu – visos Kinijos, įžymybę – itin plastišką bronzinę Skrendančio arklio skulptūrą, rastą Vuvei miesto Leitai kapavietėje, kuri buvo įkurta dar III amžiuje. Jau po truputį Jūsų šviesios pažinimo emocijos įsibėgėja. Gerai pailsėkite, nes rytoj laukia kupina kultūrinių ir laukinių potyrių kelionės dalis. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Judėsite šiaurine Šilko kelio atšaka, Didžiosios kinų sienos link ir net paskui garsiojo italų keliautojo Marco Polo, kuris, spėjama, Kinijoje XIII amžiuje praleido 17 metų, pėdsakus. Jums šioje šalyje jau tapo įprastos kelionės patogiais, moderniais traukiniais. Šiandien sėsite į traukinį, kuris per maždaug 4 valandas nuveš Jus į per apytiksliai puse tūkstančio kilometrų nuo Landžou nutolusį Džangjės miestą. Turėsite daugiau laiko stebėti gyvą dokumentiką – už lango besimainantį vakarų Kinijos kraštovaizdį, kurio kalnus, uolas bei plačius slėnius kadaise kirto, bandė užvaldyti ir prisijaukinti skirtingos Rytų tautos.

Šiandien Džangjė telkiasi per 30 etninių grupių. Viena ryškiausių ir stipriausių – tibetiečiai, kadaise šiame regione turėję didelės įtakos. Aukštumingos miesto apylinkės, išvagotos upių ir nuklotos derlingų žemių, liečiasi su smarkiai besiskiriančiais kraštais: šiaurėje Džangjė sritis ribojasi su į stepes pereinančia Vidine Mongolija, pietuose – su Činghajaus provincija, buvusiu Tibeto Amdo regionu. Be to, atsižvelgiant į gigantiškus Kinijos mastus, jau palyginti netoli plyti islamiškasis Sindziango uigūrų autonominis rajonas. Kelias į jį Jums atsivers, po truputį atidengdamas storus, pilnus skirtingų kultūrų ir religijų sluoksnius bei pribloškiančius savo spalvomis ir formomis gamtos klodus. Pirklių migracijai buvusio svarbaus Hesi koridoriaus pusiaukelėje augęs Džangjė miestas iki pat paskutinės Padangių imperijos dinastijos – Čingų – vadintas Gandžou. Dabar jis sparčiai globalėja ir modernėja kartu su visa Kinija, tačiau senoji jo dvasia dar neišsivadėjusi.

Atvykę į Džangjė, važiuosite prie Didžiojo Budos – Dafo šventyklos. Tai didžiausias iš Vakarų Xia dinastijos, valdžiusios regioną nuo XI iki XIII amžiaus, laikų išlikęs šventovės kompleksas. Bene įspūdingiausias ir budistų maldininkams svarbiausias jos objektas – per du aukštus įkurdintas Gulintis Buda – didžiausia Kinijoje tokio pobūdžio statula. Jos aukštis – 33 metrai, ilgis – 24 metrai, plotis – net 49 metrai. Už auksu nukloto, raudonu apsiaustu prisidengusio didžiojo mokytojo, kurio gulima poza išduoda, kad jis palieka šį pasaulį ir panyra į nirvaną, stovi jo mokiniai. Koks žmogus mažas ir laikinas palyginti su Dharmos išmintimi! Didelės reikšmės šventyklai suteikia ir legenda, kad būtent čia gimė Čingischano anūkas Kublaichanas – Kiniją užvaldžiusios mongolų Juanių dinastijos įkūrėjas. Taip pat esti žinių, esą Marco Polo buvo taip susižavėjęs Dafo šventykla, kad vien dėl jos jis Gandžou pragyveno vienerius metus. Istorija gal ir ne viską išduoda, bet Jūs, viešėdami Džangjė, turėsite unikalią galimybę pabūti arčiau jos gelmės.

Bet pasilikite dar tyrinėtojiškos energijos Mati grotams. Nors jau lankėtės Maidžišane ir galbūt anksčiau Kinijoje ar kitur Rytuose buvote prie uolų šventyklų, Mati – niekaip neatkartojama ir nenukopijuojama įstabi žmogaus ir gamtos architektūra. Kiekviena detalė – nuo mažiausių molinių dievybių skulptūrų iki ant rausvos su pilkšvomis juostomis bei dėmėmis kalvos „kabančių“ pagodų arba tarsi daugybė akių į Čiliano kalnus žvelgiančių angų bei nišų – yra neeilinis atradimas. Mati iš kinų kalbos verčiama kaip „arklio kanopos“. Šį pavadinimą pakuždėjo legenda apie skrendantį arklį, kuris paliko savo kanopų įspaudus Linsongo uolose. Budistinių mokymų, ritualų ir meditacijų pastoge jos virto greičiausiai V ar VI amžiuje. Gidas Jus palydės į verčiausias dėmesio magiškas budų buveines, meditacijų urvus, juos jungiančius tunelius. Į Jūsų maršrutą įsiterps daugiau jugurų bei tibetiečių kultūros. Prie Tibeto budizmo Jus priartins baltos stupos kupolas ir smailė, tarytum girliandos vėjo plazdenamos skirtingų spalvų maldos vėliavos, į kurias alsuoja taurus kalnų horizontas, o gal viename iš daugybės urvų aptikta kosminio grožio thanka ar niršioji dievybė. Net ir nežinodami visų atjautos religijos istorijos vingių ir budistinių mokymų smulkmenų, pajusite, kad paradoksų pilno čan ir maginių praktikų prisisėmusio Tibeto budizmo šventovių aplinka, jose tvyranti atmosfera smarkiai skiriasi.

Po tokios, sakralių įspūdžių lydimos ir itin intelektualios, ekskursijos nusimato akistata su ekspresyvia Gansu gamtos fantazija. Tad kaupkite jėgas rytojui. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Šiandien Jūsų potyrių skalė pasieks neįtikėtinas aukštumas dėka Gansu žemės meno, pranokstančio bet kokį žmonių sukurtą žanrą ar epochą. Atvyksite į Bingou Dansia parką, vadinamą Ledo slėniu. Tiesa, ledo jame nėra, ir užplūdusios šią vietovę ne atšiaurios, bet šiltos spalvos: šakotas, dantytas, karpytas reljefas kai kur gali pasirodyti tarytum nuauksintas, kai kur įgyja ramesnį, matinį molio arba sodrų oranžinį, rausvą toną, priklausomai nuo vietos, paros meto, saulės nuotaikų.

Į neaprėpiamą horizontą driekiasi prieš milijonus metų dėl tektoninių slinkčių ir nuo ardomųjų procesų susiformavusios eilės ir spiečiai natūralių žemės skulptūrų, iš kurių formų galima išskaityti grybus, steroidus, piramides, į viršų besistiebiančius varveklius... Dedame daugtaškį, kadangi Ledo slėnis – nuogas, jokia agresyvia žmogaus veikla nepridengtas ir nesudarkytas žemės paviršius, kur erozija virto aukštojo pilotažo kūryba. Galbūt tai mums, Žemės gyventojams, užuomina apie tai, kaip atrodo homo sapiens dar nepasiekiamos kitos planetos?

Link jų Jūsų nekasdieniškai spalvingame maršrute kelias veda ir į Džangjės Dansia geologinį parką, kurio įžymybė – Vaivorykštės kalnai. Pavadinimas toks tikslus ir taiklus, kad daugiau žodžių nereikalauja, lieka tik savo akimis išvysti šį originalų, tarsi dievybių guašu ryškiaspalviais dryžiais tvarkingai nudažytą ir išsluoksniuotą stambiagabaritį kūrinį.

Stengsimės, kad prie Vaivorykštės kalnų atvyktumėte prieš saulėlydį, kai smiltainių ir mineralų „piramidėse“ suintensyvėja dangaus, persiko, šafrano, o gal cinamono ir kitos mandalos spalvos, tiesiog prieš akis sukuriančios neįtikėtiną, it iš sapno ištrauktą ir ant žemės pagrindo užtiestą paletę. Pavydėtinoms nuotraukoms padaryti nereikės jokių redagavimo programėlių ar filtrų – aplinka pati pasirūpino šou efektais, kurių tikrumu sunku iš karto patikėti net ir būnant vietoje. Po itin vizualių šios dienos turų vakare grįšite į Džangjė miestą. Nakvynė viešbutyje.

Toliau trauksite imperiškos didybės ir praeities kovų dėl jos plotų užpildytu Šilko kelio maršrutu. Po pusryčių per pusantros valandos greitaeigiu traukiniu įveiksite daugiau nei 200 kilometrų. Išsilaipinsite Dziajuguane, kur pateksite ant pačios Azijos regiono istorijos briaunos. Metas prisiminti keletą svarbiausių faktų apie „Vidurio valstybės“ simboliu tapusią Didžiąją kinų sieną – vieną iš šios tautos klestėjimą ir galią užtikrinusių išradimų. Tai – daugiau nei tik statinys, tai – pati žinomiausia visame pasaulyje išlikimo ir saugumo idėja.

Pirmieji gynybiniai dariniai dabartinės Kinijos teritorijoje atsirado dar keli šimtmečiai iki mūsų eros. „Vidurio valstybės“ imperijai stiprėjant, jie buvo jungiami arba iškildavo naujų sienų lygiagrečiai jau anksčiau pastatytoms. Tūkstančius kilometrų palei šiaurinius šalies paribius vingiuojanti gynybinė „gyvatė“ nėra visiškai vientisa, kadangi buvo statoma dalimis ir skirtingais laikotarpiais. Likusios arba atkurtos apsauginės, kai kur plotu gatvėms prilygstančios linijos atsisukusios į laukinius tolius, o juos paišo rūsčios kalnų viršūnės, stepės ir dykumos. Legendos šnabžda, kad į nuo iš šiaurės puldinėjusių klajoklių skirtą apsisaugoti sieną, lipdytą iš akmenų, mėšlo, molio ir plytų, galėjo įsimaišyti ir žmonių kaulų...

Dziajuguano Didžiosios kinų sienos perėja nukelia į valdovų Mingų laikus, kuomet į Šilko imperiją kėsinosi aršusis Timūridų dinastijos įkūrėjas – Tamerlanas (Timūras). Vyksite apžiūrėti pirmojo vakarinio, greičiausiai XIV amžiaus antroje pusėje iškilusio ar sustiprinto atstatytos sienos galo forto ant Dziaju kalno. Jei jau anksčiau viešėjote Kinijoje ir Jums teko pabuvoti rytiniame jos gale netoli Pekino, pajusite tarsi iš naujo atradę šį bene ilgiausią per visą žmonijos istoriją rankų darbo karinės inžinerijos stebuklą. Dziajuguane jis kitoks dėl savitų konstrukcijų ir struktūros. Be to, tuščių smėlio dykrų, pereinančių į Gobio dykumą ir aukštas snieguotų Venšu ir Heišano snapų pynes, dar neužgulė turistų minios...

Didžioji kinų siena – amžina mįslė. Nuo to meto, kai modernūs mokslininkai ja susidomėjo, tik daugėja klausimų ir versijų. Daugiau informacijos, kuri, neabejojame, Jus stebins,  skatins susimąstyti, o gal net supurtys, pasisemsite apsilankę Dziajuguane įkurtame Didžiosios kinų sienos muziejuje.

Antroje dienos pusėje vyksite į Dunhuangą. Jūsų įspūdžiai toliau suks kol kas dar lengvai nenuspėjamų ir intriguojamai besikeičiančių vakarų kryptimi. Atvykę į Dunhuangą, įsikursite viešbutyje ir ruošitės naujam pažinimo pliūpsniui. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Visą dieną skirsite reikšmingam Gansu provincijos šiaurės vakarų miestui Dunhuangui ir jo apylinkėms, besiliečiančioms su sausringa Kumtago vietove – Taklamakano dykumos tąsa. Čia prasilenkinėjo daugybė tautų, o jų aidą nusinešė dykumų vėjai. Pateksite į palei Didžiąją kinų sieną gyvavusį  Šilko kelio tašką, kuris vedė į Sibirą, dargi buvo patogi pusiaukelė tarp Tibeto sostinės Lhasos ir Mongolijos. Kuo gilyn į Dunhuango praeitį, tuo daugiau kultūrų šešėlių prašmėžuoja. Senais laikais čia buvo įsikūrę net krikščionys nestoriečiai, taip pat judėjai. Dunhuangą buvo pasiekę ir tiurkai tabgačai, jame buvo įsitvirtinę tibetiečiai, sogdai. Šį tarp kalnų, dykumų ir stepių strategiškai plytintį kraštą XI amžiuje užvaldė tangutai, o juos po poros šimtmečių išstūmė mongolai. XVI amžiuje Dunhuangas prisišliejo prie Tibeto įtakos. Buvo jis priklausomas ir nuo Čagatajaus chanato. Po daugybės šimtmečių tik nuo XVIII amžiaus Kinija vėl pradėjo Dunhuangą valdyti.

Iki šiol miesto aplinkos charizmą palaiko kerintys Mogao grotai. 25 kilometrus besidriekiančiose raukšlėtose uolose pirmosios šventyklos galėjo būti išskobtos dar IV amžiuje. XIV amžiuje jų buvo jau beveik 500. Budistų piligrimams ir vienuoliams tarnavusiuose urvuose rasta tūkstančiai šventų raštų ir dokumentų, rašytų sanskrito, uigūrų, sogdų ir tibetiečių kalbomis, ritinių, įsikūrę tūkstančiai budistinių statulų, o tūkstančius kvadratinių metrų sienose padengę tūkstančiai piešinių. Galbūt dėl tokios nepaprastos intelektinės, meninės ir energinės gausos paslaptingi Mogao urvai dar vadinami Tūkstančių budų grotais.

Bet dar Jūsų laukia tūkstančių tūkstančiai smėlio smilčių vadinamuosiuose Aidinčiuose kalnuose, kiniškai – Mingsha Shan. Platėjančiame skaidraime horizonte už Dunhuango išnyra švelnios kopų „pilys“. Prieš jų spindesį nuščiūva kiekvienas, kas širdy – bent truputį romantikas. Čia verta ne tik žvalgytis – įsiklausyti irgi būtina. Tai fenomenali vieta, kurioje dėl vėjo ir smėlio sąveikos ore skamba nepakartojama kopų muzika. Jautrus garsas, kurio žodžiais nenusakysi, o tik juntamas, vilnija ir saulėtomis dienomis, kai vėjas aprimęs. Jei anksčiau tokį pojūtį patyrėte, tai nebent Gobio dykumoje, kurios klajokliai buvo pasiekę ir šią vietovę. Žiūrėti ir klausytis Mingšašanio galėsite ir per žygį kupranugariais (už papildomą mokestį). Jus pamažu į savo beribį tolį įtrauks ir taip pat maža smėlio viešpatijos dalele  pavers santūri Kumtago dykuma. 

Toliau vyksite prie Pusmėnulio ežero, kuris atrodo kaip segė, specialiai nuleista tiesiai iš aukštybių ant žvilgių smėlio plynių. Aplink jaunaties formos oazę žaliuojantys medžiai, gėlių žiedai ir pastatai kaip šventyklos subtiliai kužda, kad pats brangiausias grožis yra ir pats trapiausias. Mėgaukitės kerinčiomis akimirkomis, kol jos nepranyko tarp laiko smilčių. Po dienos ekskursijų grįšite į miestą. Vakare pasiruoškite skonių ir aromatų linksmybėms. Temstant Dunhuange pradeda bruzdėti, kvepėti ir dūmyti spalvingas Šadžou naktinis turgus. Ant prekystalių išklotos šviežios gėrybės ir keptuvėse čirškantys, puoduose garuojantys užkandžiai, dubenyse teliuškuojantys srėbalai nebūtinai atrodo patraukliai, nebūtinai kvepia įprastai, bet iš skirtingų Kinijos regionų virtuvių skanėstų ir ingredientų sukuria tikrą patamsių fiestą – puota akims ir, žinoma, gomuriui. Skanaus! Nakvynė viešbutyje.

Laukiniai įspūdžiai ir vėl risis per ypatingus žemės paviršiaus rėžius bei iškilimus. Po pusryčių autobusu vyksite į apie 180 kilometrų už Dunguango plytintį Jardango nacionalinį geologinį parką. Dar viena erdvė, kur žemės ir dangaus jungtis sužadina asociacijas su kitomis planetomis ar, regis, iš realybės nubloškia į sapnus. Vėjas ir lietus pasidarbavo tiek, kad dykumingame 400 kvadratinių kilometrų plote paliko vaizdžiai pūpsoti siurrealistinių uolų ir jų grupių. Charakteringiausioms sugalvoti pavadinimai, kaip antai „Mongolų jurta“, „Kupranugaris“, „Akmeninis paukštis“. Sustosite apžvelgti pačių įdomiausių, keisčiausių pavidalų darinių. Gamtos vaizduotė – nenugalima ir nepralenkiama!

Pakeliui aplankysite dar vieną ypatingą Didžiosios kinų sienos atkarpą – Jumenguano („Nefritinių vartų“) perėją. Maždaug 500 metrų pločio gynybinė sienos dalis driekėsi iš viso 40 kilometrų, ją ženklino dvi pilys, 20 signalinės ugnies bokštų ir keliolika pylimų. Stambus it akmens kupra fortas galėjo būti pastatytas greičiausiai tarp III amžiaus prieš mūsų erą ir III mūsų eros amžiaus, t. y. Kinijos imperiją sustiprinusios Hanų dinastijos laikais. Tačiau Taklamakano pakrašty pabirę Didžiosios kinų sienos statiniai ir ilgesingas fonas gali išvis atimti laiko, vietos pojūtį ir... amą.

Vakare važiuosite į Liujuano geležinkelio stotį. Atsisveikinkite su Gansu provincija. Vyksite toliau į šiaurės vakarus. Po daugiau nei trijų valandų kelionės greituoju traukiniu pasieksite Sindziango uigūrų autonominio rajono miestą – Turfaną. Bus vėlus vakaras, todėl galite ne iš karto pastebėti, kad dauboje, 154 metrai žemiau jūros lygio, įsitaisęs miestas apglėbtas kalnų ir dykumos. Bet vos išsilaipinę iš traukinio, turėtumėte pajusti visai kitokią atmosferą. Tai bene karščiausia Kinijos gyvenvietė ir viena sausiausių vietų visoje planetoje. Čiabuviai ją dar vadina „ugnies žeme“. Taigi, Jums gali prireikti šiek tiek laiko aklimatizacijai. Bet ne tik oras Turfane kitoks, kultūrinis klimatas – irgi: čia jis drastiškai skiriasi ir nuo pasauliui gerai pažįstamos „klasikinės“ Kinijos, ir net nuo palyginti netoli esančios Gansu provincijos, po kurią jau keliavote. 

Sindziangas iš kinų kalbos išvertus reiškia „Naująją teritoriją“, tačiau vietiniai vis dar prisimena senesnį pavadinimą, plačiai vartotą iki galutinio regiono prijungimo prie Kinijos, – Rytų Turkestanas. Galima sakyti, jog tai yra šalis šalyje su beveik 20 milijonų gyventojų, kurių daugumą sudaro uigūrai, gyvena ir kazachų, kirgizų, mongolų, rusų. Pastaruoju metu čia vis daugiau įsitvirtina kinų. Čiabuviai – visai kitos kilmės nei hanai. Uigūrai kilę iš Mongolijos stepių, tiurkų genčių. Jų kalba nesigiminiuoja su mandarinų kalba, o panašesnė į azerų, kazachų, mongolų ar kirgizų dialektus, be to, ją istorijos tėkmėje atskiedė arabiški ir persiški skoliniai. Uigūrų rašto, kaip ir pačios tautos, istorija – nelygi ir dinamiška: būta skirtingų rašto formų, bet kartu su islamu jame įsitvirtino arabiškas raidynas, o vienu metu vartota  kirilica, taip pat – lotyniški rašmenys. Tačiau galingiausias uigūrų ir tradicinės kinų kultūros skirtumas – islamas. Apsipraskite naujoje aplinkoje – rytoj atversite dar vieną tarsi nematomą šilko siūlą sekančios kelionės puslapį. Nakvynė viešbutyje.

Dar visai neseniai iš arti žavėjotės geomorfinių procesų ir stichijų suformuotais, nugludintais ir užaštrintais dariniais bei ištisais jų masyvais. Netrukus pabuvosite peizaže, kurį kadaise kūrė žmonės, tačiau iš tolo jis atrodo veikiau kaip gamtos, o ne kaip civilizacijos palikimas. Tik į jį patekus, galima pajusti stiprią istorijos energiją, įsigėrusią į sausą, saulės išdegintą Turfano žemę. Taigi, po pusryčių vyksite apie 10 kilometrų į vakarus nuo Turfano, į Jarnazo slėnį. Dar I tūkstantmetyje prieš mūsų erą jame įsikūrė Džuši (Guši) karalystė. Įdomu, kad tyrinėtojai atrado, jog ten iš pradžių gyveno ne mongoloidai, o greičiausiai baltosios rasės, indoeuropiečių kilmės žmonės juedži – tocharai. Tiksliau žinoma, kad Džuši sostine nuo II amžiaus prieš mūsų erą iki V mūsų eros amžiaus buvo Dziaohė, dar vadinta Jarkhoto ir Jargolu. Kinai joje atsekė ryškius Hanų dinastijos pėdsakus.

Skirtingų tautų plėstas ir dabintas miestas ir vėl priklausė kinams Tangų laikais, tarp V ir VII amžių. IX amžiuje kraštą užvaldė uigūrai. Dziaohę smarkiai apgriovė ir susilpnino Čingischano kariuomenė. Po XIII amžiaus mongolų antpuolių iš miesto liko daugybė mįslių ir užuominų, kurias tik šiame tūkstantmetyje pasaulis pastebėjo iš naujo, bet kol kas dar masiškai čia nesiveržia. Jūs vaikščiosite kai kur vos įžvelgiamomis, kai kur – gerai išsilaikiusiomis Dziaohės alėjų ribomis, tarp buvusių rūmų ir budistinių stupų liekanų. Patirsite, kad Kinijoje kelionė laiku – įmanoma!

Tęsite pažintį su aplink Turfaną klestėjusia civilizacija. Nepaisant karšto ir kandaus klimato bei Taklamakano dykumos kaimynystės, vietiniai sugebėjo šį komplikuotą kraštą paversti klestinčia, aktyvia bei saugia Šilko kelio stotele dėl neįtikėtinų techninių sprendimų, kurių slapta pavydi ir tik galvas iš nuostabos kraipo net labai pažangiais save laikantys šių laikų inžinieriai. Ar žinojote, kad Rytų Turkestano gyventojai sukūrė vieną sumaniausių ir efektyviausių drėkinimo sistemų? Po juo driekėsi „požeminė Didžioji siena“, kuri pradėta statyti laikais dar prieš mūsų erą. Dabar Sindziange rasta iš viso per 400 irigacijos „tinklų“, vadinamų karez. Senąja uigūrų kalba šis žodis reiškia šulinį ir puikiai nusako gudraus, pilnavertį gyvenimą užtikrinusio išradimo esmę. Karez sistemos, kurių ilgis siekė nuo 3 iki 30 kilometrų, sudarytos iš vertikalių šulinių, požeminių ir antžeminių kanalų bei vandens rezervuarų. Į juos patekdavo tirpstantis Tianšanio kalnų sniegas. Vietoje išsiaiškinsite daugiau gudrybių, kaip senovės žmonės savo naudai išnaudojo tamsų požemių pasaulį ir sugebėjo apsirūpinti vandeniu.

Šiandien aplankysite ir Turfano apylinkių rytinę pusę, kurią paklojęs neeilinis, net į garsiąją XVI amžiuje Wu Chengeno kurtą istoriją „Kelionė į Vakarus“ patekęs peizažas – Liepsnojantys, arba Raudonieji kalnai, kiniškai – Huo Yan Shan.

Pavadinimas ir tiesiogiai, ir metaforiškai atskleidžia šių aukštumų savybes. Į kanjonus panašias uolas, aštriasmailius jų atsikišimus bei vagas išryškina saulės bei žemės spalvų vertikalios juostos ar dryžiai. Bet Huojanšanis taikosi ne tik į grožio rekordus. Pačiomis karščiausiomis dienomis, vietiniai tikina, ugningais ar purpuriniais atspalviais pasidabinusių kalvų papėdėje galima išsikepti kiaušinį be ugnies. Čia fiksuojama aukščiausia temperatūra visoje Kinijos teritorijoje – ji gali siekti net 47 laipsnius! Perspėjame, kad gali būti tikrai karšta. Kad būtų fiziškai lengviau, neskubinsime Jūsų gėrėtis topiniais šios Žemės vaizdais. Juos Jums pratęs Liepsnojančių kalnų papėdėje su Mutou slėniu suaugę Bezekliko tūkstančių budų grotai. Taklamakano dykumos šiaurės rytuose dunksinčios kalvos, kaip ir kitur Vakarų Kinijoje, sakraliais dievybių namais ėmė virsti V amžiuje. Bezeklike aptikta iš viso 77 uolose išskaptuoti urvai. Juos puošia stilingi piešiniai, atkuriantys Budos Šakjamunio, vienuolių, kitų kraštų dvasinių veikėjų, uigūrų valdovų istorijas, kurios gali jų gyvenimo fragmentus papasakoti įtaigiau nei „sausos“ enciklopedijos.

Vakare, kai jau pritrūks jėgų ir žodžių apibendrinti ryškiaspalviams ir daugiasluoksniams šios dienos įspūdžiams, liks tik ramiai įsitaisyti autobuse. Pasieksite Sindziango uigūrų autonominio rajono sostinę – Urumči. Atvykę įsikursite viešbutyje. Nakvynė viešbutyje.

Esate Sindziango sostinėje Urumči. Dar visai neseniai tai buvo grynai musulmoniškas miestas, nusėtas uigūrų ir kitų Vidurio Azijos tautų knibždančių kvartalų, turgų, kur gyvenimas pulsavo visai kitokiu režimu nei rytų ar vidurio Kinija. Pastarąjį dešimtmetį Urumči vis auga ir plečiasi į galingą vakarų Kinijos industrijos centrą. Todėl šiai dienai mes Jums suorganizavome išvyką toliau nuo šiuolaikinės civilizacijos ūžesio, arčiau debesų ir dieviškų aukštumų, atsparių skaitmeninio amžiaus tempams ir globalizacijai.

Po pusryčių autobusu važiuosite į rytus nuo Urumči. Priartėsite pasaulio kalnų legendą – Tianšanį. Iš kinų kalbos išvertę šį plačiai žinomą pavadinimą, gausite „Dangaus kalnus“.

Stambi sniego nubalintų ir ledynų sidabruojamų viršūnių tankmė nuo Taklamakano dykumos driekiasi į šiaurę ir vakarus, apžioja Kazachstano, Kirgizijos bei Sindziango paribius, užčiuopia šiaurinius Pakistano pakraščius, taip pat Džamu ir Kašmyrą, jungiasi su Pamyru, pereina į Hindukušą. Į rytus nuo Urumči besitęsiančio kalnų masyvo, apie kurį senais laikais telkėsi nomadų gentys ir gyvavo šamanizmas, dalis vadinama Bogdašaniu. Pastarasis pavadinimas kilo iš mongolų kalbos ir savo reikšme „stiebiasi“ dar aukščiau – reiškia „Dievo kalnus“.

Tarsi nepajudinami valdovai, galingesni už stipriausius Kinijos imperatorius ir Vidurio Azijos klajoklių karo vadus, Dievo kalnai savo glėbyje laiko Dangaus ežerą – kiniškai Tianchi. Maždaug 2000 metrų aukštyje telkšantis, į beveik 5 kilometrų plotą išsiliejęs nefritas (kinai jį taip anksčiau ir vadino – Nefrito ežeru) – tai aukštybių žydrynės atvaizdas žemėje, o gal... tai  planetos tyros sielos veidrodis. Ar saulės spinduliai blizgina jo paviršių, ar virš balsvų ir žalsvų Bogdašanio kepurių kabantys kamuoliniai debesys jį pratęsia, ar rūkas jį blukina, Dangaus ežeras stabiliai išlieka tobulu gamtos harmonijos pavyzdžiu.

Įkvėpę gryno oro Tianšanio kūrinijos apsupty, grįšite į Urumči ir vyksite į oro uostą. Iš Urumči skrisite į Sičuanio provincijos sostinę Čengdu. Jūsų maršrutas daugiau nei 2500 kilometrų leisis žemyn – iš vakarų Kinijos šiaurės į pietus. Vėlų vakarą atskrisite į Čengdu. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Palikote Sindziangą nuklojusią Taklamakano dykumą, Tianšanio kalnus ir musulmonišką kultūrą. Atvykote į Sičuanio provinciją, taigi, grįžote į budistinę aplinką. Šioje kelionėje ji Jums žymi naują atradimų ribą. Čengdu – kryžkelė tarp kiniško ir tibetietiško pasaulių. Vakarinėje Sičuanio pusėje jau stūkso Tibeto plokščiakalnis, ir vingiuoti bei kuproti keliai veržiasi į istorines Tibeto žemes (joms ištyrinėti reikėtų atskiros ekspedicijos). Esate ir bene aštriausiame Kinijos regione. Mat Sičuanio virtuvė garsėja aitriais, „karštais“ prieskoniais, kurie yra ugningas skonio išbandymas net patiems kinams.

Tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios Jūs stabtelėjote Čengdu – tai didžiosios pandos. Baltakailiai meškučiai su juodais „diržais“ ar lopais ir juodais akių apvadais yra reti Žemės gyventojai. Didžiosios pandos gyvena tik kalnuotose, miškingose subtropinio klimato Kinijos Šensi, Gansu ir Sičuanio provincijų vietovėse. Kitur planetoje tokių pačių lokinių šeimos rūšies gražuolių neaptinkama. Dėl mažo paplitimo arealo bei simpatiškos išvaizdos bambukų mėgėjos pandos tapo organizacijos „World Wildlife Fund“ ir apskritai bendru nykstančių gyvūnų apsaugos, taip pat taikos simboliu.

Tik perspėsime, kad ramus, aksominis lėtapėdžių meškių žvilgsnis dar nebūtinai reiškia pasitikėjimą svetimais žmonėmis, todėl, kai apžiūrinėsite šias minkštas būtybes, laikykitės pagarbaus atstumo ir elkitės santūriai. Šių dėmėtų baltakailių gyvenimą išvysti iš arti nuvešime Jus į vieną iš pandų veisimo centrų. Džiaugiamės turėdami galimybę surengti keliautojams bent trumpą išvyką pas pandas – matome, kiek šviesos ir vaikiško džiaugsmo atsiranda žmonių akyse stebint simpatiškų meškių kasdienybę.

Taip pat vyksite į Vangdziango parką – subtilų tradicinės kiniškos architektūros ir sodo meno prieglobstį. Jame senosios fengšui filosofijos ir dvasinės ramybės ilgesys atgyja bambukų takais, sodais su virš vandens kabančiais tilteliais, budistine šventykla... Atpalaiduojamas masažas Jūsų sielai.

Šiandien nakvosite ne viešbutyje, bet traukinyje. Tikimės, jog tai priimsite kaip Jus praturtinsiančią patirtį. Jau įsitikinote, kad Kinijos traukiniai yra modernūs ir komfortabilūs, o kinai juose – draugiški ir malonūs. Nakčiai Jums užsakėme minkštas miegamąsias vietas – po 4 viename kupė. Prieš miegą nestandartinėmis, bet ganėtinai patogiomis sąlygomis turėsite keletą valandų pabendrauti su bendrakeleiviais, kad būtų smagiau įveikti daugiau nei 700 kilometrų iki pietvakarių Kinijos provincijos Guidžou miesto Tongreno. Nakvynė traukinyje Čengdu – Tongrenas.

Ankstyvą rytą išsilaipinsite Tongreno traukinių stotyje. Vyksite papusryčiauti. Pasistiprinę važiuosite į nuostabią vietą, kurioje Vulingo kalnų kilnumas ir budistinis dvasingumas susieina į nepaprastai vaizdingą viršūnę. Išvydę ją interneto platybėse, galbūt net suabejotumėte jos tikrumu ir neatmestumėte, kad vaizdas gali būti sumontuotas ar gerokai pagražintas. Fandžingšanas gali net trumpam pakirsti. Gyvybės ir žalumos prisodrintoje aplinkoje, kurią tai žvilgina saulė, tai dengia rūkas, jau iš tolo išryškėja iš visų supančių kalnų savo grakščia forma išsiskirianti, medžio kamieną primenanti, kitas smailes įspūdingai praaugusi viršūnė. Jos aukštis palyginti nėra didelis – siekia 2570 metrų, tačiau statumas – ekstremalus kaip reta.

Fandžingšanas yra vienas iš keturių šventų Kinijos kalnų. Čanbudizmas šią nuošalią, sakraliu, jautriu grožiu gamtos apdovanotą vietovę užliejo garsiosios Tangų dinastijos laikais, greičiausiai VII amžiuje, kai Tongreno apylinkėse pagyvėjo susisiekimas. Vietovės pavadinimas išsirutuliojo iš kertinės budizmo filosofijos idėjos – nušvitimo ir išsilaisvinimo iš žemiškų kančių bei troškimų. Tekant šimtmečiams, aplink Fandžingšaną daugėjo neeilinių čanbudizmo istorijų bei šventyklų. Dauguma jų anuomet priklausė „Tyrosios žemės“ ir Linji sektoms. Meditacinį kalno ir jo apylinkių būvį laikinai nutraukė imperatorių valdžią pakeitęs komunistinis režimas. Nuo XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio Fandžingšanas atsigauna, šventyklos čia atstatinėjamos. Pasiekę dar vieną savo kelionių įspūdžių aukštumą, vakare autobusu važiuosite į už maždaug 70 kilometrų į pietus nuo Tongreno, Hunano provincijoje įsikūrusį Fenghuangą. Pasiruoškite priimti naują estetinių pojūčių puokštę. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Ši diena bus skirta apčiuopti praeityje likusiam ir, šiuolaikinio žmogaus akimis žvelgiant, pasakiškai romantiškam Kinijos veidui. Šimtmečiais puoselėtos tradicijos vienoje galingiausių ir didžiausių planetos valstybių dabar sparčiai retėja dėl gigantiškų ekonominių ir technologinių ambicijų. Visa kur statybose saikų plotį keičia jau su kalnų viršūnėmis netrukus konkuruosiantis stiklinis ir betoninis aukštis. Fenghuangas, kurį dar galite vadinti Fenikso miestu, plačiame Kinijos žemėlapyje spindi tarsi mažas, tačiau neįkainojamas perlas.

Patekę į jį, pasijusite atsidūrę Čingų ar Mingų epochos arba XX amžiaus pirmos pusės gyvenime – toje Padangių imperijoje, apie kurią skaitėte knygose, ar kurią regėjote vaidybiniuose filmuose, galbūt dramoje „Pasienio miestas“ („Border Town“), kurtoje pagal garsaus kinų rašytojo Sheno Congweno romaną. Patikrinsite, ir ar Fenghuangas vertas prašmatnių komplimentų, kuriais jį apipylė prieštaringai vertinamas, Kinijos komunistų partijos nariu buvęs rašytojas iš Naujosios Zelandijos Rewi Alley.

Fenghuango senamiestis apaugęs Nanchua kalnų papėdėje tekančią Tuodziango upę. Miestelio, kurį išraižiusios kelios dešimtys gatvių ir siaurų alėjų, išplanavimas liko nepakitęs kai kur nuo XIV, kai kur – nuo XVII amžiaus, kuomet šiame nuošaliame užutėky bruzdėjo amatininkai, žvejai ir prekeiviai, o įkvėpimo sėmėsi menininkai ir poetai. Imperinius laikus atkuria raudono akmens siena, nedidelę gyvenvietę įrėminantys ketveri vartai su bokštais. Pilki ar juosvi medinių namų, paremtų ant aukštų pastolių, stogai riestais galais, kurių fone žaliuoja vešlūs medžiai ir susikibusios kalvos, sudaro labiau pasakas nei tikrą šių dienų skubančios Azijos gyvenimą atspindintį lipdinį. Sunkus prieinamumas senesniais laikais Fenikso miestui tapo privalumu, ir jį aplenkė karai, net japonų okupacija, tik XIX amžiuje nepavyko išvengti miao tautos sukilimo. Nuo to meto etninė sudėtis „Vidurio valstybės“ vakariniuose regionuose smarkiai pasikeitusi, bet Fenghuangas tebelikęs šalies daugumą sudarančios hanų ir kitų tautų, tokių kaip miao, tudzia ir dongai, kultūrų susitikimų bei išsiskyrimų vieta. Jūs ir vėl visomis savo juslėmis įsitikinsite, kokia Kinija marga papročiais, skoniais, spalvomis ir istorija.

Jūsų intelektinė ir juslinė pažintis su vakarų Kinija toliau tęsis pietų kryptimi toje pačioje Hunano provincijoje. Vakarop autobusu važiuosite į Džangdziadzės miestą. Jį nuo Fenghuango skiria maždaug 200 kilometrų arba apytiksliai trys valandos kelionės ir... dar nepatirti gigantiški įspūdžiai. Nakvynė viešbutyje.

Manote, kad gamta Jus jau šioje kelionėje galutinai nustebino, ir nebelikę jos išdaigas nurungti galinčios kraštovaizdžio kūrybos? Po pusryčių vyksite į Tiandzi – „Dangaus sūnaus“ – kalno rezervatą, kurio aplinka Jūsų ne stebins, o Jus tiesiog priblokš. Kol važiuosite, paprašykite gido, kad papasakotų su šia viršžemiško grožio vietove susijusių istorijų ir legendų, nuvedančių gilyn į Šilko imperijos gyvenimą. Kai išlipsite iš autobuso, žodžiai jau nebus tokie reikalingi. Pakėlę galvą viršun, išvysite tarp rūko uždangų besislepiančias ir šen ten išnyrančias aštriabriaunes uolų kolonas.

Į aukščiausią jų kilsite kabeliu. Žvilgsnį pamažu galėsite kreipti žemyn. Jei bus pakankamai giedra, akių lygyje ir po kojomis Jums atsivers Vulingo kalnų grandinė, kurią sudaro tūkstančiai natūralių, iš kvarcinio smiltainio pačios gamtos pastatytų varvekliškų dangoraižių. O nuo Tiandzi viršūnės, iškilusios į 1262 metrų aukštį, iš paukščio skrydžio apžvelgsite šią svaiginamą uolų stulpų ir debesų masuotę bei tarp jos įsiterpusius akmeningus slėnius. Bet tuo fantastika šios dienos ture nesibaigia – dar tik prasideda!

Po pietų vyksite į netoli esantį Džangdziadzės nacionalinį miškų parką. Į Juandziadzės aukštumas irgi kilsite bei iš viršūnių leisitės kabeliais. Didžiausia jų įžymybė – Avataro Aleliuja kalnai, tokį vardą ir didžiulę šlovę pelnę, kai atsidūrė mokslinės fantastikos filmo „Avataras“ scenose. Po to, kai jie pateko į kino ekranus, pasaulis patyrė šoką, kad anksčiau tinkamai neįvertino, o gal nė nepastebėjo tokio euforiją žadinančio reginio.

Avataro kalnų masyvas – sudėtingas gamtos architektūros šėlsmo kūrinys. Jo gilumoje knibžda nykstančių rūšių gyvūnų, auga reti augalai, o iš išorės jį sutvirtina natūralios uolų konstrukcijos. Pamatysite vadinamąjį Pirmąjį tiltą po Dangumi. Jis 357 metrų aukštyje jungia dvi uolas, tarsi prieš milijonus metų erozijos būtų specialiai inicijavusios tokio patogaus pasažo gyvoms būtybėms statybas. Jei neturite ypatingos aukščio baimės ir pritrūksite adrenalino, pereisite kosminį jaudulį keliantį Stiklo tiltą – jau ne gamtos, o šiuolaikinės žmonių architektūros stebuklą, kol kas neturintį analogų pasaulyje. Virš kvapą gniaužiančios bedugnės tarp stačių kalnų kabanti stiklinė jungtis su permatomu, skaidriu pagrindu, nors iš šonų apsaugota aukštų turėklų, sukuria pojūtį, jog einate oru. Pasaulis Jums liks po kojomis tiesiogine šio žodžio prasme! Mes negalime tiksliai prognozuoti, kokios emocijos persvers – baimė, džiaugsmas ar laimė, o gal jos maišysis, bet užtikriname – Avataro kalnuose Jūs patirsite ekstazę ar tokią būseną, kuriai apibūdinti dar nėra sugalvota konkretaus termino. Vien dėl to verta vykti į šią kelionę. Vakare grįšite Džangdziadzę. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Paskutinė stebuklinių atradimų diena šioje kelionėje. Kol Jūsų žingeidumas neatslūgo, mėgaukitės pažinimo terapija Džangdziadzės nacionalinio miškų parko laukinėje aplinkoje ir gryname ore, pripildytame ne tik akis glostančių vaizdų, bet ir gyvų gamtos garsų. Vyksite prie netoli miesto čiurlenančio Auksinio botago upokšnio. Toks pasakiškas pavadinimas jam atiteko nuo uolos, turinčios atskirą istoriją ir legendų, – jas Jums atskleis vietinis gidas. Akmenis kliudanti tyra vandens srovė vingiuoja tarp pavojingai stačių kalvų ir palei groteskiškus jų šlaitus. Upelį supanti sultinga žaluma, priklausomai nuo metų laiko, gali persimainyti į kitas spalvas, pasidabinti elegantiškais pumpurais ir ryškiais žiedais. Vaikščiodami ne tik įsižiūrėkite į atskiras gamtos interjero detales, įsiklausykite irgi: gal išgirsite čiulbaujant retos rūšies paukštį ar spygaujant beždžionę. Keliautojai laukines nenuoramas tiek išlepino, kad kartais drąsiausios įsitaiso palei taką ir stebi dvikojus praeivius, tikėdamosi gauti skanėstų.

Kinija ir toliau pasitelkia burtus, kad Jūsų nepaleistų. Po maždaug valandos trukmės egzotinio žygio miško gilumoje važiuosite į Geltonojo drakono uolą. Čia praleisite apie 2 valandas. Bus vėsu, todėl pasiimkite kokį nors apsiaustą ilgomis rankovėmis. Simbolinį – Geltonojo drakono – vardą įgiję karstiniai „nasrai“, pilni stalagmitų, stalaktitų, povandeninių srovių, baseinų, angų, yra neįprastai dideli – kai kurie urvai plotu prilygsta krepšinio aikštelėms. Jie turi išraiškingus, simbolinius pavadinimus, kaip antai Drakono rūmai – 15 000 kvadratinių metrų salė ar Pasakų rūmai – didžiausia akmeninių krioklių grupė visoje Kinijoje. Vidinį uolų pasaulį tyrinėsite prieblandoje, kur ant žemės ir palei drėgnas, tamsias sienas dygsta natūralios skulptūros, tarsi mažesniais masteliais tai paslaptingai, tai šiurpinančiai, tai žaismingai atkartojančios ar pratęsiančios koralus po vandeniu, o gal pačias įvairiausias reljefo raukšles, rėžius, iškilimus ir kalnus, kuriuos Kinijoje jau regėjote dienos šviesoje.

Po tokio intriguojančio, visą kelionę apibendrinusio turo važiuosite į Džangdziadzės oro uostą ir skrisite į Šanchajų. Lėktuvui nusileidus Šanchajaus oro uoste, vėlų vakarą vyksite į viešbutį. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Už Jūsų viešbučio lango – megapolio tirštuma. Ji skatina Jus grįžti į pasaulį, iš kurio atvykote. Autobusas Jūsų grupę nuveš į tarptautinį Pudongo oro uostą. Skrisite namo per vieną iš Europos miestų.

Turėdami laisvų minučių, panagrinėkite žemėlapį. Ar galite patikėti, kokį milžinišką, tūkstančių kilometrų atstumą nuvažiavote ir nuskridote? Ar suskaičiavote, kiek šios kelionės metu aplankėte Kinijos provincijų ir miestų? Jūs įveikėte tokį ilgą, pribloškiamai kontrastingą ir kultūrinėmis bei gamtos įdomybėmis nuklotą kelią, kad nusipelnėte padėkoti patys sau už ištvermę ir drąsą, ir įsitikinti, kad su GRŪDA galite dar daugiau.