Brazilijos ekspresas – megapolių pulsas ir Eldorado paieškos Amazonės džiunglėse 15d.

Skrydis: Vilnius/Ryga/Varšuva– Europos miestas – Rio de Žaneiras.

Atvykimas į Rio de Žaneirą. Tai antras pagal dydį Brazilijos miestas, iki 1960 m. buvęs Brazilijos sostine. Šiuo metu – tai Rio de Žaneiro valstijos sostinė, įsikūrusi ant gausybės kalvų ir  garsėjanti saulės ir puikios nuotaikos įkaitintais Kopakabanos, Ipanemos  ir kitais pliažais. Vyksite į apžvalginę ekskursiją po miestą. Sambodromas, kur kasmečiame karnavale siautulingas programas atlieka šešiolika geriausių sambos mokyklų, o linksmiausias pasaulyje šou sukviečia į Rio tūkstančius žmonių iš viso pasaulio. Ir nors pats karnavalas vis labiau pritaikomas prie turistinių poreikių, vis labiau sumoderninamas, visgi, niekas nepasiginčys, kad reginys iš tiesų įtraukiantis ir užburiantis, o tuo metu ore tvyranti šėlsmo dvasia nei vieno nepalieka abejingo. Sambodromas talpina 50 000 žiūrovų ir yra panašus į 650 metrų ilgio gatvę su tribūnomis - vienoje pusėje jos paprastos, tarsi betoniniai laiptai, kitoje pusėje – prestižinės camarotes, skirtos visuomenės „grietinėlei“.  Metropoliteno katedra, Cinelandia aikštė, glaudžianti Nacionalinę biblioteką, Teatrą ir Vaizduojamojo meno muziejų, arsenalas, kultūrinis Bancdo de Brasil centras, Candelaria, Ouvidor ir Goncalves Dias gatvės. Turtingųjų rajonai, kur prabangių namų vidinius kiemelius slepia aukštos tvoros su viršuje įmūrytomis šukėmis – apsauga nuo nepageidaujamų „svečių“, o ant stogų įrengtos privačios malūnsparnių nusileidimo aikštelės. Vaizdingos senovinės bažnyčios ir vienuolynai, kolonijinio stiliaus statiniai ir šurmuliuojančios gatvės  sukuria tokią atmosferą, kuri abejingų nepalieka. O koks gi Rio be futbolo? Tai žvaigždžių Ronaldo ir Romario gimtasis miestas ir čia, didžiausiame pasaulyje Rio Marakana stadione, jie sužaidė ne vienerias įspūdingas varžybas.  Marakana stadiono statyba prasidėjo 1948 m., o visiškai užbaigtas tik po septyniolikos metų. Šiame stadione įvyko 2014 m. pasaulio futbolo čempionato finalinės rungtynės.  Rio de Žaneiras,  nurungęs Madridą, Tokiją ir Čikagą 2016 m. tapo pirmuoju Pietų Amerikos miestu, kuriame vyko vasaros Olimpinės žaidynės, o  jų atidarymas ceremonija įvyko Marakanos stadione.

Rio -  vienas gražiausių pasaulyje , gausiausiai lankomas,  magišką trauką turintis  Brazilijos miestas, Ostapo Benderio svajonė. Ir tegu didysis kombinatorius nebūtų radęs čia begalės savo turtų į kairę ir dešinę dalijančių geraširdžių milijonierių, bet tikrai būtų iki soties pasimėgavęs visais gyvenimo malonumais. Ir jūs netruksite pritarti brazilų priežodžiui, kad „San Paule yra dirbama, o Rio de Žaneire – gyvenama“. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Tęsite pažintį su Rio de Žaneiru. Ekskursija į Cukraus galvos kalną (396m). Pakėlėju kelsitės aukštyn į Urkos kalvą, nuo kurios prasidėjo Rio de Žaneiro miesto istorija. Sustojimas apžvalgos  aikštelėje, galimybė iš viršaus nužvelgti Guanabaros paplūdimį su vandenyne pabirusiomis salelėmis, Rio-Niteroi ir Korkovado tiltus bei miestą saugančią kalnų grandinę. Norintieji galės papietauti čia esančiame greito maisto restorane, po to tęsite kelionę aukštyn. Pakilus į Cukraus galvos kalną, atsiveria pasakiškas vaizdas į Rio, Kopakabanos pliažą, bei Brazilijos vizitinę kortelę - Kristaus Atpirkėjo statulą. Sakoma, kad,  pažvelgus į Rio de Žaneirą iš šios vietos,  neliks abejonių, kad tai gražiausias pasaulio miestas.

Ekskursiją tęsite atviru traukinuku kirsdami dalį Tužuka nacionalinio parko ir keldamiesi į Korkovado kalvos viršūnę. Ši išvyka – tai nepakeičiama pramoga kiekvienam Rio de Žaneiro lankytojui.  Čia 710 m. virš jūros lygio iškilusi stūkso 1931 m. sukurta 38 m aukščio Kristaus Atpirkėjo statula. Jau pati kelionė traukinuku tampa puikia atrakcija - šis traukinys į vaizdingą Korkovado kalną pradėjo kilti dar 1884 m. su imperatoriaus Pedro Antrojo palaiminimu. Važiuosite didžiausiu pasaulyje miesto mišku, apsupti  šimtamečių medžių, regėdami vešlią egzotinę augaliją. Traukinukas sustos už keliasdešimties metrų nuo Kristaus Atpirkėjo statulos ir jums teliks įvekti  220 laiptelių iki pagrindinės apžvalgos aikštelės.  Nenorintiems ar negalintiems kopti, padės vos prieš kelerius metus atidarytas  keltuvas, kuriuo nesunkiai  pakilsite į pačią viršūnę. Dienos kulminacija  - jūs jau šalia krikščionybės simboliu tapusio  Kristaus Atpirkėjo monumento. Nors matėte jį visuose reklaminiuose Rio prospektuose ir filmuose apie Braziliją, pajusite naują  jaudinantį ispūdį, kuomet  iš tiesų atsistosite greta  šio didingo kūrinio. Atstumas tarp miesto palaiminimui ištiestų rankų 30 m, o jose yra 20 m ilgio tunelis. Statulos pjedestale įkurta nedidelė bažnytėlė, talpinanti virš šimto lankytojų.  2007 m. monumentas pripažintas vienu iš naujųjų laikų stebuklų, o  2000 m. kruopščiai restauruotas, nuvalytas ir apsaugotas nuo korozijos, instaliuotas naujas apšvietimas, ir dabar  statula dar geriau matoma  iš Rio de Žaneiro gatvių. Nuo kalno viršūnės atsiveria svaiginantys  gyvybe pulsuojančio megapolio vaizdai. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Poilsis prie vandenyno arba ekskursijos.

Aštuoniolika kilometrų  auksinio įkaitusio smėlio pliažų – kiekvienam pagal skonį ir poreikius. Kopakabana - bene žinomiausias, dainose apdainuotas pasaulio pliažas, besidriekiantis puspenkto kilometro, Ipanema –  labiausiai išpuoselėtas, prabangiausias Rio pliažas. Galite rinktis ir mažiau girdėtus, bet puikiai poilsiui tinkamus Pepino, Barra da Rijuca, Flamengo ar Arpoadoro pliažus. Beje, labiau nei ramiai kaitintis saulėje, brazilai mėgsta judėti: pliažų zonoje nuolat vyksta veiksmas: pakrante bėgioja aktyvaus gyvenimo mėgėjai, bangomis išmoningai laviruoja bronzos spalva įdegę banglentininkai, kamuolį spardo futbolo aistruoliai ir jiems prijaučiantys. Norintys pažinti povandeninius šalies turtus, neria į gelmes grožėtis įvairiaspalviais koralais ir egzotiškų žuvų pulkais. Rinkitės, kas jums labiausiai patinka, ir mėgaukitės!  

„Brazilijoje yra mažiausi bikiniai, kokius esu mačiusi akyse. Ten skiautė iš priekio, o nugaroje- virvelė. Tuos bikinius nešioja moterys ir pačios liekniausios ir dvigubai didesnės už mane. Ten ne pagalio plonumo, o saulės kultas. Jie eina į papūdimį, sportuoja, geria sultis ir vandenį, nes labai karšta

Pusryčiai. Pervežimas į oro uostą ir skrydis į Salvadorą. Susipažinsite su „Visų įlankos šventųjų šventuoju gelbėtoju“ – būtent tai reiškia pilnas Salvadoro  miesto pavadinimas (São Salvador da Baía de Todos dos Santos). Taip jį „pakrikštijo“ ispanai, 1528 m. užkariavę anksčiau indėnų pipilių valdytą ir Kuskatlanu vadintą miestą, vėliau tapusį pirmąja Brazilijos sostine. Nuo to laiko net 300 metų Salvadoras buvo svarbiausias Brazilijos miestas, antras pagal dydį po Lisabonos Portugalų imperijoje. Jo klestėjimą nulėmė sėkminga ir ilgalaikė prekyba cukrumi ir vergais iš Nigerijos, Gvinėjos ir Benino.  Miestas unikalus savo spalvingumu – tai Europos, Afrikos ir indėnų kultūrų mozaika, visas savo formas atskleidžianti per muziką, šokius, religiją, aprangą ir virtuvę. Tai sambos – ispaniškojo bolero ir afrikietiškos muzikos mišinio, ir bosanovos – kilusios iš šiaurės Amerikos džiazo ritmų,  gimtinė. Tokią mišrią muzikos paletę nutapė įvairialybė gyventojų sudėtis: vietiniai indėnai, afrikiečiai, imigrantai iš Europos, Rytų ir Azijos. Salvadoras dar pavadinamas ir „juodžiausiu“ Brazilijos miestu, du trečdaliai jo gyventojų – afrobrazilai.

Visa Salvadoro aplinka prisotinta nesibaigiančios šventės pojūčio ir nuolatinės džiugios nuotaikos. Muzikinė improvizacija ir šokis – salvadoriečių tradicija ir gyvenimo būdas. Ne veltui sakoma, kad Salvadoro gyventojas „arba švenčia arba ruošiasi švęsti“. Miestas tiesiog skamba nuo persimaišiusių garsų: bėgiojančių vaikų šurmulio; šen ir ten zujančių prekeivių; vietos dailininkų, šiurenančių akvarelių lapus; atvirose lauko kavinėse rungtynes stebinčių futbolo aistruolių šūksnių; gatvės muzikantų improvizacijų ...

Susipažinsite su šiuo užburiančiu miestu, kuriame, kaip sakoma, ištisus metus kasdien galima lankyti vis kitą bažnyčią, mat jų čia lygiai trys šimtai šešiasdešimt penkios. Ekskursija po Salvadorą: Dique do Tororo su tamsiaodėmis figūromis, Fonte Nova arena, Prezidentinis aveniu, Modernus Bara rajonas, Bahijos tikinčiųjų širdis – katedra, Viešpaties Jėzaus laimingos mirties statula, Elevator Lacerda - elevatorius, jungiantis aukštutinį ir žemutinį Salvadorą ir tarnaujantis tiek vietos gyventojams, tiek atvykėliams turistams ir kasdien perkeliantis apie 50 000 keleivių . UNESCO globojamas senamiesčio rajonas Pelaurinjo, su spalvingus kolonijinių laikų namus puošiančiais raudonų čerpių stogais, siaurutės, tašytais akmenimis grįstos gatvelės, daugybė aikščių aikštelių, leidžia pajusti praėjusių amžių dvasią. Šiame rajone anksčiau gyveno aukšto rango turtingi žemvaldžiai ir pirkliai, o pavadinimas siejamas su žodžiu pelourinho, reiškiančiu akmeninį stulpą, skirtą vergams pririšti. Būtent čia buvo įkurtas pirmasis Naujojo pasaulio vergų turgus, į kurį kolonizatoriai iš Afrikos gabendavo vergus darbams cukranendrių plantacijose. Dabar šis rajonas - afrikietiškosios kilmės brazilų kultūros puoselėjimo vieta, pilna XIV - XIX a. tvirtovių, monumentų, meno studijų, muziejų ir bažnyčių. Kiekvienais metais čia vyksta vieni prašmatniausių ir  įspūdingiausių karnavalų, bet ir paprastą dieną retai kada nutyla tradicinė muzika, afrikietiški ritmai aidi gatvėse ir baruose. Vakarą siūlome praleisti įsitraukiant į naktinį Salvadoro gyvenimą. Stebėsite nacionalinių šokių ir Capoeiros pasirodymą (už papildomą mokestį) - įmantrią kovos menų ir šokio sintezę, atliekamą vien tik vyrų. Capoeira virto šokiu tik XIXa., kuomet ją, kaip afrikiečių vergų kovos meną, uždraudė portugalai. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Poilsis Atlanto vandenyno pakrantėje arba išvyka į salas.

Būtinai paragaukite gatvės pardavėjų siūlomų  acaraje - palmių aliejuje keptų paplotėlių su pupelėmis, krabais ir kvapniais bei aštriais prieskoniais. Iš toli atskirsite šiuos skanėstus pardavinėjančias moteris - jos apsirengusiomis nėriniuotomis baltos spalvos sukniomis, o galvas papuošusios turbanais – tai pagal išlaikytas musulmonų tradicijas siūtų afrikiečių vergų kostiumų palikimas. Šios pūstos suknelės vadinamos bajanomis, taip pat kviečiamos ir tradicinių valgių pardavėjos. Gausus bei viliojantis braziliškų mėsiškų patiekalų pasirinkimas kavinukėse ir restoranuose – anot brazilų, „šešias dienas per savaitę valgome mėsą, o septintą - vištieną“. Gal tai ir ne visai tiesa, nes ne itin pasiturinčiųjų kasdienis maistas – baltieji ryžiai azzor , juodosios pupelės feijao ir patiekalai iš manijokos miltų  farinha. Tačiau labai dažnai gali išvysti ir dar dažniau - užuosti nuostabų kepsnių aromatą, sklindantį tiesiai nuo namų stogų, kur sumanūs gyventojai įsirengę sau kepsnines. O jei norite ko nors ypatingo – užsisakykite moqueca – jūros gėrybių troškinį su kokoso pienu arba feijoada – pupelių ir mėsos troškinį. Neapsiriksite desertui pasirinkę puikius vietinius saldumynus su keliais lašais juodos kaip žemė kavos. Kodėl tik keliais? Paliksime tai suprasti ragaujant!

Ne visi Salvadoro rajonai svetingi turistams – todėl prieš nusprendžiant nerūpestingai  paklaidžioti spalvingais siauručiais skersgatviais, verta pasidomėti jų reputacija ir perdaug neatsipalaiduoti, kad iš šio margo miesto parsivežtumėte tik teigiamus ir malonius prisiminimus. Na, o jei pasiseks savo akimis išvysti bent vieną iš begalės gatvės švenčių ar sudalyvauti beveik kasdien vykstančiose religinėse procesijose, visa esybe pajusite tvinksintį miesto pulsą ir  įsijausite į bendrą ritmą. Nenustebkite, jei staiga pajusite nepakeičiamai šį miestą įsimylėję ir sau pažadėsite būtinai dar kartą sugrįžti.

Išvyka į salas (už papildomą mokestį)

Visos dienos poilsinė išvyka laivu į Baia del Todos salas Itaparicą ir Frades. Iš ryto pradėję kelionę, mėgaudamiesi ramiais vandenimis, plauksite į Frades salą. Išlipę Ponta de Nossa Senhora de Guadalupe, kurios kalvelę puošia nedidukė maža koplytėlė, turėsite laiko paplaukioti ir pasideginti. Išvyką tęsite plaukdami į Itaparicą salą, kur pageidaujantys galės papietauti restorane šalia jūros ir vėl galėsite pasimėgauti puikiais paplūdimiais. Papildomai galima užsisakyti apžvalginę ekskursiją po salą. Atgal į Salvadorą grįšite jau vakarėjant. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Skrydis į Brazilijos sostinę Braziliją. Pažintis su Brazilijos sostine tuo pačiu pavadinimu – Brazilija. Tai ypatingai greitai augantis miestas – jis pradėtas statyti tik 1957 m., o 1960 m. jau inauguruotas kaip sostinė, pakeitusi Rio de Žaneirą. Miesto planą, pagal formą primenantį reaktyvinį lėktuvą, sukūrė brazilų urbanistikos planuotojas Lusijas Kosta (Lúcio Costa), pagrindinis miesto architektas – brazilas Oskaras Nimejeris (Oscar Niemeyer). Ekskursija po miestą: Fatimos Mergelės bažnyčia, ambasadų kvartalas, TV ir radio bokštas, katedra, Demokratijos panteonas, Aušros aikštė su šalies Prezidento rezidencija.

Pervežimas į oro uostą ir skrydis į Manausą. Tai šiauriniame Negro upės krante esanti Amazonas valstijos sostinė, kurios pavadinimas vietinių kalba reiškia „Dievo Motina“ – portugališkai Mae de Deus – čiabuviai taria kaip vieną žodį. Apylinkėse gyvenusi Manaos indėnų gentis, manoma, tai pat turėjo įtakos miesto, anksčiau vadinto Bara,   pavadinimo pakeitimui. Patys pirmieji europiečiai, pasiekę šias vietoves, buvo ispanai, ieškantys aukso šalies Eldorado. Fantazijų apie neišsenkamus svajonių šalies turtus vedami, jie perėjo Andus ir pasiekė Amazonę. 

Apžvalginė ekskursija po 1,8 milijono gyventojų turinčio Manauso istorinį centrą: spalvingi šurmuliuojantys vietiniai turgūs, Heliodoro Balbi aikštė, Rio Negro gubernatoriaus rūmai, Teisingumo rūmai. Senamiestis pilnas žydrąja keramika puoštų namų, sukuriančių ypatingą aurą siaurose gatvelėse. Esant galimybei, apžiūrėsite garsųjį Manauso Operos teatrą (Teatro Amazonas). Tai  portugalų projektas, angliško akmens sienos, prancūziškos čerpės ir itališkas marmuras – visa tai susijungia įspūdingame statinyje. Tik medis čia naudotas braziliškas – iš kaučiuko nutiestas ir kelias iki teatro, kad privažiuoti  karieta būtų galima nekeliant didelio triukšmo. Teatro grindys išklotos tūkstančiais medinių detalių, neklijuojant ir nenaudojant tvirtinimo elementų, o kupolas padengtas 36 tūkstančiais čerpių, kurių emalės spalva atkartoja nacionalinės vėliavos spalvas... „Tikriausiai kolonizatoriai iš Europos norėjo džiunglėse sau kultūringai pramogauti, todėl ir nutarė pastatyti itališko stiliaus teatrą – barokinį pavyzdį, tikrą „saldainį“.  Kino režisierius Warneris Herzogas yra pastatęs filmą „Fitzcarraldo“. Jis būtent apie šią vietą, apie vieno išprotėjusio žmogaus viziją pastatyti operos teatrą Amazonijoje“ ( režisierė Dalia Ibelhauptaitė). Dabar Teatro Amazonas – Manauso kultūros širdis, kur pasirodymus rengia garsiausi pasaulio atlikėjai, čia dainavo net legendinis Enrico Caruso.

Teatro pastato didybė  atskleidžia kaučiuko aukso amžiaus stilių ir prabangų didikų gyvenimo būdą. Amazonės miškuose klestintį kaučiukmedį jau vietiniai indėnai vertino dėl jo išskiriamų baltų tamprių pieno sulčių- latekso. Vadindami kaučiukmedį cachutchu – „verkiančiu medžiu“, iš jo sakų gamino įvairius daiktus, taip pat ir haliucinogeniniams narkotikams įkvėpti skirtų  kriaušių švirkštus. Vėliau iš šio medžio imta gaminti baldus, rezervuarus, vamzdžius, latekso pagalba išrastas trintukas, neperšlampantis audinys, o 1840 m. amerikietis Goodyearas išrado kaučiuko vulkanizaciją, sukėlusią tikrą revoliuciją pramonėje. Temperatūros pokyčiams atspariomis juostomis buvo pradėti dengti transporto priemonių ratai – taip atsirado pirmosios padangos, ir pasaulinė kaučiuko paklausa padidėjo šimtą kartų. Tuo metu tik Amazonėje augo kaučiukmedžiai, todėl čia prasidėjo „minkštojo aukso“ amžius, didžiulių piniginių pajamų prasme visiškai artimas mitui apie Eldorado šalį...  Apie kaučiuko magnatų turtus, aroganciją ir norą varžytis tarpusavyje, yra rašoma: „Jei vienas nusipirks ištaigingą jachtą, tai kitas vilos sode apgyvendins prijaukintą liūtą,  tuomet trečias išmaudys savo arklį šampane“...  Tačiau blizganti prabanga ir visiškas skurdas kaip buvo, taip ir išliko visiškai greta vienas kito. Latekso rinkimas- sunkus ir varginantis darbas drėgmėje ir karštyje – tekdavo vargšams geresnio gyvenimo ieškantiems atvykėliams ir,  be abejonės, indėnams. Pastarieji buvo jėga verčiami dirbti, uždaromi į darbo stovyklas ir žudomi už nepaklusnumą...  Pinigai į ši regioną plaukte plaukė. Bet iš kaučiuko verslo kraunamų lobių laikas baigėsi, kuomet vienas apsukrus anglas, apgavęs muitininkus,  išvežė iš Brazilijos kaučiukmedžių sėklų ir  ėmė veisti plantacijas Malaizijoje ir Šri Lankoje. Kaučiukmedžio kaina krito perpus, Manause kilo panika, kaučiukininkai išpardavė savo turtą ir miestas ištuštėjo. Naujam gyvenimui jis pakilo tik 1960 m., kai Brazilijos vyriausybė įkūrė jame laisvosios ekonomikos zoną. Visgi, tik kaučiuko pramonės dėka Manausas buvo antrasis Brazilijos miestas, kuriame buvo įvesta elektra, ir pirmasis, kuriame ėmė kursuoti troleibusai.

Pagal galimybę - vakaras stebint pasirodymą Operos teatre.  Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Manausas – vartai į paslaptingą, legendomis ir mitais apipintą Amazonės džiunglių rojų. Laiveliais plauksite į gamtos prieglobstyje besiglaudžiančias džiunglių lodžijas, trumpam tapsiančias jūsų namais. Būsite apgyvendinti kambariuose ir neužilgo pakviesti pietų.

Sveiki atvykę į džiungles! Iš sanskrito kalbos žodžio “jangala” kilęs pavadinimas dabar dažniausiai naudojamas kalbant apie tropinius atogrąžų miškus – paslaptingiausią pasaulio ekosistemą. Amazonė- didžiausia pasaulio upė pagal baseino plotą ir vandeningumą- prisidengusi daugeliu skirtingų vardų savo vandenis plukdo iš viso 6440 km per devynias Pietų Amerikos valstybes: Braziliją, Kolumbiją, Venesuelą, Ekvadorą, Peru, Boliviją, Gajaną, Surinamą ir Prancūzų Gvianą. Ji turi apie tūkstantį intakų ir ja teka apie 20% viso pasaulio gėlo vandens. Į vandenyną Amazonė per vieną dieną atplukdo tiek vandens, kiek Anglijos Temzė - per metus. Amazonės vardą upei davė užkariautojai ispanai, ja plaukdami stebėję vietinės genties moteris, kurios atrodė tokios pat karingos, drąsios ir stiprios, kaip mitologinės amazonės. Apie pačios upės tuomet sukeltą įspūdį vienuolis Gasparas de Carvajalis rašė: „Ji plūdo taip tūžmingai ir veržliai, kad kiekvieną būtų apėmusi didžiausia baimė... ir buvo tokia plati, jog atrodė, lyg mes plauktume neaprėpiama jūra“.

Amazonija ne veltui vadinama planetos plaučiais – jos teritorijoje auga apie 60% pasaulio atogrąžų miškų, kurių įtaka Pietų ir Šiaurės Amerikos klimatui ir visai Žemės planetos gyvybei nepaprastai svarbi. Beveik pusę viso Žemės deguonies pagamina ši lietingiausia Brazilijos dalis. Neapdairus tropinių miškų eksploatavimas, intensyvus jų kirtimas šiandien yra tikra grėsmė žmonijos ateičiai. Ketvirtadalis viso pasaulio farmacinių preparatų išgaunama iš Amazonijos miškų augmenijos. Iš 100 000 įvairiausių rūšių Lotynų Amerikoje augančių augalų Amazonijoje randama beveik trečdalis. Iš čia gyvenančių penkiolikos tūkstančių faunos rūšių, tūkstančiai tebėra nesuklasifikuoti, tačiau puikiai atskiriami tokie čia sutinkami reti gyvūnai, kaip tapyrai, jaguarai, kaimanai, aligatoriai, anakondos ir boa smaugliai, upiniai delfinai, armadilai...

Dievai galingi, bet Didžioji Galybė - vis dar džiunglėse .... - skelbia Amazonės patarlė. Tropiniai miškai iki šiol dvelkia paslaptimi, o dauguma Amazonės intakų dar neištirti. Laukinis džiunglių gyvenimas nepriekaiškingai subalansuotas, atogrąžų miškai išsidėstę pakopomis penkiuose sluoksniuose. Čia stūkso ir pati aukščiausia Brazilijos viršukalnė – Piko de Neblina kalnas (3014 m.). Tūkstančiai skirtingiausių floros ir faunos sutvėrimų gyvena jiems įprastu ritmu idealioje harmonijoje, tad kiekvienam natūralios gamtos lobius mylinčiam keliautojui garantuojami ilgai išliekantys įspūdžiai. Stebėsite „vandenų susitikimo“ vietą. Tai ypatingas reginys, kuomet susitinka tamsioji Negro ir šviesiai drumzlina Solimoes upės, kad susijungusios toliau tekėtų kaip viena garsioji Amazonė. Tačiau net apie šešis kilometrus abi upės priešinasi tokiai sąjungai ir plaukia greta dvispalve srove, nemaišydamos savo vandenų. Šis fenomenas paaiškinamas skirtinga abiejų upių vandens temperatūra, klampumu ir nevienodu tekėjimo greičiu. Iš Andų ištekančios Salimoes vanduo neša daug nuosėdų, todėl įgauna balintos kavos spalvą, tuo tarpu iš Kolumbijos pelkių atitekanti pūvančios augalijos rūgštimis prisotinta Negro – beveik juoda (iš čia ir jos pavadinimas). Susijungusi upė išplatėja, atsiranda daug salų salelių, dar stipriau išryškinančių gamtos jėgą ir didybę.

Vakarienė. Po jos  išplauksite kanojomis į krokodilų fotomedžioklę. Kaimanų akys, tamsoje sugavę žibinto spindulį, sublizga raudonomis švieselėmis. Jei jums pasiseks, vietinis vedlys plikomis rankomis sugaus jauniklį, ir gausite progą su juo susipažinti iš visai arti.  Smalsių keliautojų apžiūrėtas, kaimanas bus saugiai paleistas atgal į jam įprastą natūralią aplinką. Nakvynė džiunglių lodžijose.

p.s. Išvykų ir ekskursijų Amazonijoje eiliškumas gali keistis.

Pusryčiai. Išvyka pėsčiomis po čiulbantį, šnarantį, krebždantį ir savo paslaptimis nenumaldomai viliojantį džiunglių pasaulį. Gėrėsitės žmogaus rankų nepaliesta gamta, įveiksite natūraliai susiformavusias kliūtis ir šiltu vandeniu trykštančius stiklinius upeliukus. Išvykos vadovas pasakos apie aplink besiraizgančią augmeniją ir patyliukais jus stebinčius gyvūnus, išmokys atskirti nuodingus vaisius nuo valgomų, pasidalins žiniomis apie gydomųjų savybių turinčius augalus, pamokys, kaip spendžiami spąstai ir patars, kaip surasti kelią iš džiunglių, jei netikėtai tektų paklysti...  Ar žinote, kad norint neatbaidyti gyvūnų (juk norėsite išvysti jų kuo įvairesnių!)  reiktų pasikvėpinti ir taip užgožti natūralų žmogaus kvapą? Kuo kvėpintis džiunglėse? Tai labai paprasta. Tereikia pridėti ranką prie bruzdančio skruzdėlyno, leisti jai aplipti skruzdėmis,  ir jas sutrinti - taip išgaunamas gana aštrus kvapas ... Skruzdės užauga iki keturių centimetrų ir yra gerokai piktesnės, nei mums įprasta, todėl išdrįsusiems garantuotas ne tik savotiško parfumo, bet ir aštrių pojūčių efektas. Jei kvėpintis skruzdėmis jums „ne prie širdies“, tuomet iš pagarbaus atstumo pasigėrėkite vikriais tarantulų judesiais. Kai pabos gyviai, gal norėsite prisirinkti sakų ir iš jų namie pasigaminsite natūralią žvakę?..

Po pietų - trumpas poilsis ir išvyka į autentišką Amazonės kaimelį caboclos, kur susipažinsite su vietinių gyventojų papročiais, prisiliesite prie jų kasdienybės ir trumpam tapsite jos dalimi. Istorijos apie čiabuvių gyvenimą, tikėjimą, tradicijas atskleis visiems žinomą, bet dažnai nutylimą skaudžią realybę – XVI a.  indėnų populiacija viršijo keturis milijonus, o paskui atvyko ispanai ir portugalai kolonizatoriai... Dėl kartu su europiečiais atkeliavusių ligų,  dėl priverstinio civilizacijos skleidimo, karų bei vergovės, dabar indėnų nelikę ir  pusės milijono. Amazonijos regione priskaičiuojama apie du šimtai skirtingų indėnų genčių, kai kurie jų neturi jokių kontaktų su civilizacija ir nebendrauja su atvykėliais. Dauguma vietinių gyvena pirmykštį gyvenimą taip, kaip ir jų protėviai – patys augindami reikalingiausias daržoves, dar kas rytą išeina į mišką medžioti, prisiskinti vaisių, prisirinkti valgomų šaknų ir žolių, uogų. Pasiėmę, ką džiunglės tądien  jiems duoda, grįžta namo ir gamina maistą gausiai šeimynai, pavyzdžiui,  blynus iš nuodingųjų bulvių manijokų, kurių nuodai pasišalina kaitinant. 

Galėsite pademonstruoti savo kantrybę ir miklumą, nes jūsų laukia kraują kaitinanti piranijų žvejyba.

Raudonoji piranija (Serrasalmus nattereri) yra garsiausia Amazonės žuvis. Nors jos išauga ne didesnės, kaip 30cm, bet medžioja grupėmis, o kadangi turi aštrius kaip skustuvas dantis, yra žinoma, kad per kelias sekundes gali apgraužti sužeistus didžiulius gyvūnus iki pat skeleto. Tačiau toks maitinimasis išimtinis. Pagrindinis piranijų maistas – kitos žuvys, sėklos ir vaisiai.

Vakarienė ir nakvynė lodžijose.

Pusryčiai. Dar viena nauja patirtis džiunglėse - „Beždžionių miškas“. Tai 1991 m. įkurtas parkas, kuriame biologų ir veterinarų saugomi ir prižiūrimi gyvūnai, konfiskuoti iš nelegalia gyvūnų prekyba užsiimančių asmenų. Lankytojams leidžiama stebėti, fotografuoti bei filmuoti gyvūnus jų maitinimo metu. Beje, galite imti globoti vieną čia augančių gyvūnų, teikti paramą jo priežiūrai ir sekti raidą net grįžę į namus.

Čiabuviai Amerikos indėnai Amazonės baseine gyveno tūkstančius metų, nedarydami gamtai jokios žalos. Pagal tradicinius indėnų papročius, būdavo iškertami maži ploteliai, vadinamosios chagra  arba „sodai miške“, ir čia gyventojai augindavo manijokas, paprikas, mangus bei kitas kultūras. Nuėmus derlių, gentis apleisdavo šį plotą ir iškirsdavo kitą chagrą, o palikta senoji vėl užaugdavo drėgnuoju mišku. Dabar gi ištisoms augalų ir gyvūnų šeimoms iškilusi grėsmė dėl Amazonės drėgnųjų atogrąžų miškų naikinimo. Amazonės džiunglės yra didžiausi gamtiniai nepaprastai įvairių gyvūnų ir augalų rūšių ištekliai pasaulyje. Viename pirmykščio miško kvadratiniame kilometre auga apie  15 medžių rūšių, maždaug 15 kartų daugiau negu vidutinių platumų klimato miškuose. Tačiau pažangos vardu tik per vieną dešimtmetį, 1975 - 1985 m. buvo iškirstas beveik 130 000 km² -  kap dvi Lietuvos -  plotas. Žmogaus įsikišimas į sudėtingą ekosistemą turėjo globalią reikšmę – iškilo grėsmė natūralaus laukinio pasaulio gyvybei, čiabuvių indėnų, gyvenusių miškuose per amžius, gyvenimo būdui ir galimybei ateities kartoms džiaugtis šių miškų paslaptimis.

 Pervežimas į Manausą. Skrydis į Fos do Iquassu  (~3800km). Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Igvasu kriokliai vadinami vienu gražiausių pasaulio gamtos stebuklų,  įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą.  Pirmasis iš eupopiečių Igvasu krioklį atrado ispanų tyrinėtojas Alvaras Nunezas de Vaca ir dėl būdingo tam metui religingumo  pavadino jį Šv.Marijos kriokliu. Bet šis vardas neprigijo ir sugrįžo anksčiau vartotas  Igvasu – indėnų kalba reiškiantis „didelis vanduo“. Ir vandens čia iš tiesų daugiau, nei pakanka... Susitikus dviems didžiulėms Parana ir Igvasu upėms, ir jų vandenims staigiai krentant žemyn beveik kilometro pločio juosta, ūžesys girdimas už kelių kilometrų. Medžiais apaugusios salelės ir stačios uolos milžinišką vandens srautą dalija į 275 didesnius ir mažesnius krioklius, kurie gurgėdami, springdami ir grūsdamiesi, drimba  į tarpeklį. Sunku nepamačius  įsivaizduoti vandens masę, krentančią daugiau nei milijono kubinių metrų per sekundę greičiu iš septyniasdešimties suvirš metrų aukščio... Eleonora Ruzvelt, JAV prezidento F.D.Ruzvelto žmona, yra pasakiusi: „Pamačius Igvasu krioklį, mūsų Niagaros krioklys atrodo kaip virtuvinis čiaupas“. 

Gamtos sukurtame amfiteatre pamatysite nepakartojamą spektaklį, užburiantį vaivorykščių juostomis, švytinčiomis virš putojančio vandens, uolų ir atogražų miško. Šalia plyti Igvasu nacionalinis parkas ir paukščių parkas, kuriame natūraliomis sąlygomis gyvena virš pusantro šimto egzotinių paukščių rūšių. Jums bus pasiūlytas Didysis nuotykių turas: džiunglės ir kriokliai. Keliausime drėgnu tropiniu mišku, gėrėdamiesi vešlia augmenija, stebėdami gyvūnus ir paukščius. Smalsios beždžionės taikysis pačiupti jūsų akinius ar kepures, saulės atokaitoje tiesiog ant tako gulinčios iguanos tingiai trauksis jums iš kelio (arba tiesiog jas peržengsite), o turistų meškėnais vadinami mieli katės dydžio sutvėrimai coati tikėsis gauti vieną kitą skanėstą iš jūsų kuprinės ir, jei pavaišinsite vieną, tuojau pat sulauksite ištisos jų šeimynos. Igvasu yra viena iš tinkamiausių vietų stebėti įvairiausių rūšių drugelius, o ką jau kalbėti apie tropinės augmenijos gausą... Pageidaujantys už papildomą mokestį, nusileidę prie Igvasu upės, didele gumine valtimi plauksite artyn prie galingųjų krioklių. Neabejotina - jūsų laukia kvapą gniaužiantys potyriai. Pagal galimybę, pageidaujantiems už papildomą mokestį - skrydis sraigtasparniu virš Igvasu krioklių,  atveriantis žodžiais nenusakomą tarpeklio ir gaudžiančių srovių  reginį. Pagal galimybę (už papildomą mokestį) – išvyka į brangiųjų ir pusbrangių akmenų Vanda kasyklą, kur plyti topazo, ametisto, kvarco, agato klodai ir juvelyrinės dirbtuvės lankymas. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Tęsime pažintį su Igvasu kriokliais, džiunglių flora ir fauna iš Argentinos pusės. Argentinos Igvasu nacionaliniame parke yra specialiai įrengti pėsčiųjų takai ir tilteliai, kuriais galima pasivaikščioti po kerinčius bambukų, palmių ir laukinių orchidėjų miškus, gėrintis vešlia subtropine augmenija, gigantiškais drugeliais ir įvairiaspalviais paukščiais. Šveicarų botanikas Robertas Chodatas (Robert Chodat) apie Igvasu krioklius supančią aplinką rašė: „...trąši, beveik atogrąžų augalija, didžiulių paparčių lapai, bambukų stiebai, grakštūs palmių kamienai ir tūkstantis rūšių medžių, kurių vainikai palinkę virš bedugnės, papuoštos samanomis, rausvomis begonijomis, orchidėjomis, puikiomis bromelijomis ir lianomis gramofono formos žiedais...“.

Kriokliai iš Argentinos pusės apžiūrimi dviem pagrindiniais maršrutais – Žemutiniu ir Aukštutiniu. Pirmasis leidžia pamatyti krioklių kaskadas iš apačios, antrasis – iš viršaus. Po to ekologiškas džiunglių traukinukas jus nuveš prie impozantiškojo Velnio gerklės krioklio - įspūdingiausio ir labiausiai bauginančio iš visų Igvasu krioklių. Eidami virš upės vandens įrengtu turistiniu taku, pirmiausia išgirsite galingą triukšmą, o tako pabaigoje išvysite ir jo kaltininką – tarsi į pragaro nasrus krentančią vandens sieną. Ne vienas keliautojas prasitaria, kad vaizdas paprasčiausiai hipnotizuoja, ir dažnam kyla nepaaiškinamas noras šokti žemyn. Matyt, ne veltui krioklys gavo Velnio gerklės vardą…

Pervežimas į oro uostą. Skrydis į Buenos Aires (~1300 km). Apžvalginė ekskursija po elegantiškąją Argentinos sostinę, vieną kosmopolitiškiausių pasaulio miestų, dar vadinamą Lotynų Amerikos Paryžiumi. Tai aistros, meilės ir gyvenimo džiaugsmo metropolija, kurioje XIX amžiaus pabaigoje gimė ugningasis tango. „Gerų orų“ miesto gyventojai, būdami įvairios tautinės kilmės, labai vertina savo Europinį paveldą ir šaknis. Buenos Airių – kultūrinių ir architektūrinių kontrastų miestas, plačiai išsidriekęs palei Rio de la Plata įlanką. Apžiūrėsite Plaza de Mayo, kuri buvo ir yra visų revoliucinių įvykių ir mitingų vieta,Vyriausybės rūmus Casa Rosada, Cabildo (miesto rotušę), Katedrą – Buenos Aires arkivyskupo rezidenciją, San Telmo – vieną moderniausių ir populiariausių miesto rajonų, spalvingais mažyčiais nameliais gėrėsitės La Boca kvartale, kur XIX amžiuje gyveno italų jūrininkai ir prieplaukos darbininkai. Dabar šiuose kvartaluose gausu menininkų ir amatininkų dirbtuvėlių. Recoletos kapinės – įžymiausių Argentinos žmonių Panteonas. Čia palaidota ir garsioji Evita Peron. Plačiausia pasaulio alėja – Avenida 9 de Julio, Plaza Lavalle, iš kurios atsiveria vaizdas į Federalinio teisingumo rūmus ir miesto pasididžiavimą Operos teatrą Colon,vieną didžiausių ir gražiausių teatrų pasaulyje. Nakvynė viešbutyje.  

Pusryčiai. Visą dieną mėgausitės pampa – Pietų Amerikos stepėmis. Kadaise šiose vietose gyveno gaučai – piemenys, galvijų augintojai, geri raiteliai. Iš Buenos Airių per Los Cordales beveik po dviejų valandų kelio pasieksime Santa Susana estanciją, kurią apžiūrėję susipažinsite su gaučų kasdieniu gyvenimu. Pasivaišinę kaimiškais barbekiu (asado) pietumis, iki soties prisikirtę garsiųjų Argentinos steikų, paragavę žymiojo Argentinos vyno, būsite pakviesti stebėti folklorinio šou su muzika ir šokiais. Fiestos metu estancijoje gėrėsitės gaučų vikrumu jodinėjant žirgais. Po fiestos grįžimas į Buenos Aires. Grupės pageidavimu (už papildomą mokestį) vakarą praleisite garsiąjame tango klube „Almacen“, stebėdami tango šou. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Pervežimas į oro uostą. Buenos Aires - Europos miestas – Vilnius/Ryga/Varšuva.

Kelionės kaina asmeniui 2-čiame kambaryje: nuo 3099 Eur  

Priemoka už vienvietį kambarį nuo 799 Eur